Tarptautinė praktika Padovos ( Padujos) Universitete

Indrė Pretkelytė

Vilniaus Universitete baigus mikrobiologijos ir biotechnologijos mokslų bakalaurą, negalėjau apsispręsti dėl tolimesnių studijų, todėl tarptautinė praktika atrodė geriausias pasirinkimas. Vienu metu gauni viską, ko norisi po studijų- šiek tiek laisvo laiko kelionėms, ne itin griežto darbo grafiko, kitos kultūros pažinimo ir tarptautinių ryšių. Norėjosi išvažiuoti ten, kur šilta, skanu ir nebūna liūdna. Būtent taip atrodo Italija! Taigi, išvykau atlikti tarptautinės praktikos Padovos ( Padujos) Universitete. Įdomus faktas, jog Steponas Batoras, įkūręs VU 1579 m. , lankė paskaitas būtent Padovos Universitete.
Ar nebuvo baisu? Žinoma buvo. Kalba, nauji žmonės, nauji iššūkiai..

Darbas laboratorijoje kardinaliai skyrėsi nuo mano turėtos praktikos Lietuvoje. Laboratorijoje sintetinome 3D struktūras, kuriose auginome krūties vėžio ląsteles, taip imituodami tikrą auglio audinį. Mūsų sukurtą vėžinį „audinį“ veikėme elektroporacijos technika, bei mūsų susintetintomis magnetinėmis nanodalelėmis. Manoma, jog ši technologija ateityje bus vienas iš būdų kovoje prieš vėžį. Sintezė, darbas su vėžinėmis ląstelėmis- viskas, buvo man nauja, bet kartu leido suprasti, jog toliau norėčiau dirbti medicininėje biotechnologijos kryptyje.

Išvykusi, taip pat prisijungiau prie Padovos Universiteto merginų tinklinio komandos. Nežinojau, kaip seksis naujoje komandoje, su naujais treneriais, kurie turi kitokią tinklinio filosofiją. Bet viskas buvo daug geriau, nei tikėjausi. Taigi, po darbo laboratorijoje, vakarais eidavau į tinklinio treniruotes, o penktadieniais važiuodavome į varžybas. Išmokau naujų dalykų, kaip žaidėja, o kadangi treneris kalbėjo tik itališkai, tai teko išmokti ir italų kalbos pagrindų.
Savaitgaliais būdavo skirti kelionėms. Italijoje traukinių tinklas puikiai išvystytas, todėl keliauti yra super paprasta. Venecijos karnavalas, kruasanai iš „secret bakery“ Florencijoje, tipinė nuotrauka prilaikant pasvirusį Pizos bokštą, meilės siena Veronoje, pica Neapolyje, Vezuvijus ir dar daug smulkesnių miestų, visi jie savaip skirtingi ir žavūs, bet visi jie priverčia įsimylėti Italiją ir pasakyti „ la dolce vita!”.

Taigi, gavosi tokia rutina: darbo dienomis laboratorija ir treniruotės, savaitgaliais kelionės po Italiją. Rutina, kurios, artėjant praktikos pabaigai, nelabai norėjosi palikti. O baisu buvo visur, ypač kai susiduri su kažkuo nauja, nesuprantamo. Ar buvo verta? Vienareikšmiškai. Įgavau profesinių žinių, naujų įgūdžių, bei kontaktų, kurie gali praversti ateityje tęsiant mokslinę veiklą. Praplėčiau savo kultūrinį akiratį, patyriau daugybę nuostabių akimirkų, pramokau italų kalbą, valgiau skaniausią picą seniausioje pasaulio picerijoje, o prie viso šio gėrio, patobulėjusi kaip darbuotoja, kaip asmenybė, dar ir mintis susidėliojau į vietas.

Ar patarčiau važiuoti kitiems? MAMMA MIA VAŽIUOKIT !